Vilniuje prie Šv. Rapolo bažnyčios lauko rieduliu,
inkrustuotu bronziniais žolynais, bus įamžintas
Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atminimas.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001), politinis kalinys ir tremtinys, ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas, buvo žinomas ir gerbiamas visuomenės narys.

1950 m. dešimčiai metų nuteistas „už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją“, kalėjo Intos ir Vorkutos lageriuose, ten dirbo anglių šachtose. 1957 m. paleistas iš lagerio kurį laiką dirbo Švenčionių bažnyčios vikaru. Tačiau netrukus sovietų valdžia uždraudė jam gyventi ir dirbti Lietuvoje, tad iki 1969 m. gyveno Latvijoje, dirbo buhalteriu, kroviku. Grįžęs į Lietuvą, kunigavo Varėnoje.

1993–1995 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos rektorius.
1994 m. vasario 10 d. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4–ojo laipsnio ordinu.
1995-aisiais jam įteikta Santarvės fondo premija.
1998 m. vasario 5 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba Monsinjorui K. Vasiliauskui suteikė garbės nario vardą.
2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Monsinjorui K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.
2000 m. liepos 1 d. jis apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Šv. Rapolo bažnyčia prasminga ne tik K. Vasiliausko gyvenime. 1988 m. spalio 23 d. rytą čia susirinkę Lietuvos kunigai pajudėjo į Vilniaus arkikatedrą, kur pirmą kartą aukojo šv. Mišias po šventovės grąžinimo tikintiesiems. Monsinjoras K. Vasilauskas buvo visų gerbiamas ir mylimas. Prof. Viktorija Daujotytė yra pavadinusi jį vaikščiojančia meile. Jos knygoje „Žmogus ir jo kalnas“ pabrėžiamas K. Vasiliausko atsidavimas grožiui, gamtos, poezijos ir tikrų dalykų įtaka. Net tuomet, kai gulėjo reanimacijos palatoje, jis iš jos pabėgdavo ir važiuodavo sodinti medžių, o paskui grįždavo šlapiomis kojomis. Sakydavo: arba dabar, arba niekad. Jam reikėjo, kad būtų gražu.

Knygoje „Žmogus ir jo kalnas“ K. Vasiliauskas lyginamas su Biblijos sėjėju: „Kai sėja grūdą, vienur jis sudygsta, kitur sunyksta. Sėjėjas juk nesirūpina. Ne jo reikalas, ar ten sėkla dygsta, ar ne. Ar ji kris ant akmens, ar į sielą, kur niekada neprasikals. Taip man Monsinjoras – sėjėjo figūra. Kai jis šventina bankus, dalyvauja nežinia kur ir nežinia su kuo. Jeigu sudarytume sąrašą, kur lankėsi Monsinjoras, būtų įspūdingas. Jis nesidomėjo nei vardais, nei pavardėmis. Kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kalbėti su kiekvienu lyg būtų seni pažįstami. Jis sėja ir sėja, ir sėja. Man tas išaiškino jo prigimtį – dosnią ir sėjančią.“

Atsiminimų knygoje „Širdies neatskiriamasis“ yra Zitos Žemaitytės liudijimas, kaip K. Vasiliauskas, atsikėlęs iš Varėnos, keletą metų dirbo vikaru Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Gyveno aukštai, bažnyčios palėpėje įrengtame kambarėlyje su prikabintu balkonėliu. Vieną naktį beskaitydamas Monsinjoras girdi – kažkas krebžda už lango. Atidaro jį, o ten – žmogus, įsikibęs į atbrailą, stengiasi įlipti į balkoną. Tikslas aiškus – apiplėšti. Ir ką gi daro Kazimieras? Ištiesia vargšui rankas, kad tas nenukristų. Vagis įsikepurnėja per balkoną, o Monsinjoras greitai jam verda arbatą, duoda šiltus drabužius, nes „svečias“ sušalęs ir varganas. Tokių dalykų, kurių atsitiko Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, gal niekur kitur pasaulyje nėra buvę. Turime to neužmiršti.